Pastaraisiais dešimtmečiais vyriškumo samprata nuolat keičiasi. Dažnas šią sąvoką interpretuoja skirtingai, todėl nerimsta diskusijos apie tai, kokį vyrą galime vadinti vyrišku. Sumišę ir patys stipriosios lyties atstovai, svarstantys, ar vis dar socialiai priimtina save taip vadinti. Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus, Ignas Bakėjus ir Mindaugas Vidugiris teigia juos radę pasižvalgę ilgametėse tradicijose bei išmokę įsiklausyti į savo ir kitų vyriškosios lyties atstovų poreikius.
Lietuvoje nebeliko vyrų?
Anksčiau buvusi itin ryški riba tarp vyrams ir moterims priskiriamų socialinių vaidmenų šiandien vis mažiau pastebima. Visgi tai nereiškia, kad reikėtų numoti ranka į metų metais egzistavusias elgesio normas ir tradicijas, kadangi jos – pagarbos ne tik kitiems, bet ir sau ženklas.
Ignas Bakėjus atvirauja, kad kurį laiką jam trūko ryškaus vyriško pavyzdžio. Jausdamas savianalizės poreikį, jis ėmė kvestionuoti dalykus, kurie daugelio laikomi savaime suprantamais: „Supratau, kad didelė dalis vyrų Lietuvoje gyvena būtent taip, kaip gyvenau aš, deja, kai kurie iš jų – nekelia klausimų, nepripažįsta, kad kažko stinga, neina savęs pažinimo keliu.“
Vietoj to, kad keistų esamą situaciją, vis daugiau vyrų tiesiog sėdi ant sofos ir skundžiasi, koks gyvenimas blogas.
Mindaugas Vidugiris priduria, kad moterys pastaruoju metu kaip niekad linkusios skųstis, jog tikrų vyrų Lietuvoje beveik neliko, kad didžioji dalis vyrų prarado vertybinį stuburą, tapo silpni. „Būtent dėl to dalis moterų priima sprendimą laikyti visus keturis namų kampus ir atlikti vyriškas pareigas – uždirbti daug pinigų, kovoti, tapti stipresnėmis ir veiklesnėmis. Ir joms vyras namuose tik dėl kvapo nėra reikalingas“.
Vyriškumo paieškos
Nors kiekvienas linkęs susikurti savą vyriškumo apibūdinimą, M. Vidugirio teigimu, vyriškumas – itin plati sąvoka, ir tai, kad kiekvienas ją suvokia skirtingai, nėra blogai. „Mano asmeninis vyriškumo suvokimas apima keletą aspektų – tai gebėjimas gyventi tiesoje, ieškojimas nekomforto zonos, bent minimali disciplina ir gebėjimas mokėti žaisti bet kokiame amžiuje.“
I. Bakėjus tikrąjį vyriškumo apibrėžimą atrado dalyvaudamas seminaruose ir mokymuose, prisidėdamas prie „Vyrų kalvės“ veiklos: „Sutikdavau nemažai vyrų, kurie linkę padaryti, bet negalvoti apie pasekmes, tiesiog nusimesti atsakomybę, todėl suvokiau, kad vyriškumas – tai visiška atsakomybė už savo žodžius, veiksmus ir visus supančius žmones.“
Lietuviai – nykstanti tauta?
M. Vidugiris atskleidžia, kad suburti vyrus, kartu augti ir prisiminti tikrąjį vyriškumą paskatino suvokimas, kokią įtaką šios lyties sąmonės formavimui turi tam tikri nusistovėję aplinkos elementai. Nuo darželio iki universiteto vyrai mokomi moterų, o santykis tarp vyrų tiesiog neegzistuoja – susitikę vyrai moka tik konkuruoti.
„Sutikau daug išsilavinusių vyrų, kurie sakydavo, kad tauta nyksta, nes pradeda irti vyrų grandis. Mane vedė ir asmeninė paskata – o kokie užaugs mano sūnūs? Juk dažniausias vyriškas santykis, su kuriuo susiduriame, – susitikimai prie butelio, kuriuos lydi keiksmai ir apkalbos apie moteris. Nenorėjau, kad mano vaikai augtų ir matytų tokį pavyzdį.“
Vyrų pasąmonėje – išnykimo grėsmė
Lietuvoje vis dažniau girdime apie vyriškumo mokymus – jų populiarėjimas susijęs su nykstančiomis tradicijomis, augančiu susvetimėjimu visuomenėje ir menkesne tėvo role šeimoje. I. Bakėjus teigia, kad didžiausią įtaką daro augantis skyrybų mastas bei tarpusavio supratimo stokojantis vyrų ir moterų bendravimas.
M. Vidugiris prisimena prieš keletą metų nustebęs pasidomėjęs, kiek organizacijų Lietuvoje vienija moteris, o kiek – vyrus: „Vienijančių moteris organizacijų tuo metu buvo 120, o vyrus – 8. Skaičiai parodė akivaizdžias problemas.“
Tvirtais žingsniais vyriškumo link
Vyriškumo pamokos – ne raketų mokslas. Pirmasis dalykas, nuo kurio vyras turėtų pradėti, – sportas: daugiau judėdamas vyras pajaučia savo galimybes ir atranda bendrystę su kitais sveikiau gyvenančiais vyrais. Svarbus ir kitas žingsnis – keltis ne vėliau nei pusę šešių, kad atsirastų laiko pamąstymams, meditacijai – taip prasideda sąmoningumo kelias.
M. Vidugiris keturis kartus per metus buria įvairaus amžiaus vyrus į stovyklą „Vyrų kalvė“, kad primintų gilias vyriškumo tradicijas: „Galimybė kartu dainuoti blaivių vyrų kompanijoje, žaisti žaidimus, kuriuos esame pamiršę, ar tiesiog bendrauti – paprastose veiklose slypi nuostabūs pojūčiai. Ir visiškai nesvarbu, koks vyro amžius – jaunesnis išmoks iš vyresnio kantrybės, nepasiduoti net kai sunku, o vyresnis iš jaunesniojo – žaisti, juoktis.“
