Šiomis dienomis, kai viską gali rasti parduotuvėje, pasiūlymas savomis rankomis pasigaminti peilį daugeliui gali nuskambėti kaip nemenkas iššūkis. Tačiau Adomui Sviklui tai – neatsiejama kasdienybės dalis. Jis – skulptorius, kalvis, ginklakalys, savo įgūdžiais ir patirtimi besidalijantis su įvairaus amžiaus vyrais. Nuo paauglystės kalvyste užsiimantis vyras šiandien tikina – autentiška peilių gamyba ne vien darbas, bet ir galimybė drauge suburti vyrus, tėvus su sūnumis, bei puoselėti vyrišką bendrystę.
„Šio amato nusprendžiau mokytis būdamas dar 15–16 metų. Peilis man – įrankis, palydovas, kasdienybės dalis. Kadangi peilius gaminu remdamasis archeologiniais radiniais, jie man reiškia ryšį su protėviais, šalies istorija“, – pasakoja Adomas.
Kai berniukui sueina maždaug 12 metų, arba kai tėvas jaučia, jog sūnui jau perdavė savo moralinį kodą, jis tarsi įgalina sūnų, perduodamas peilį. Nuo tada berniukas yra pripažįstamas vyru.
„Šiandien, kai tėvai su vaikais praleidžia vidutiniškai vos 7 minutes per dieną, svarbiausia yra laikas kartu. Pavyzdžiui, peilių dirbtuvių metu tėvas, dažnai pats niekuomet nedirbęs su kampiniu šlifuokliu ar karšta geležimi, turi leisti tai daryti vaikui. Manau, svarbu mokytis meilę išreikšti per pasitikėjimą – nors ir labai norisi jį apsaugoti.“
Į „Vyrų kalvės“ stovyklą atvykę tėvai su sūnumis leidžiasi į žygius, patiria ne vieną įsimintiną nuotykį, mokosi įkvepiančių vyriškumo pavyzdžių. „Kai gamini peilį, labai svarbu stebėti savo mintis, nes tai, ką galvoji, kaldamas, šlifuodamas, čiupinėdamas dirbinį, į jį ir sudedi. Taip tėvo pagamintas peilis tampa amuletu sūnui.“
„Tądien, kai pasigaminau savo pirmąjį peilį, pajutau viduje stiprybę, pasididžiavimą, kad galiu formuoti, valdyti kietą plieną. Paties pagamintas peilis greit nugramzdina užmarštin nuovargį – jį pakeičia žibančios akys ir šypsena veide.“
