Kad šiandieninėje švietimo sistemoje reikalingi (dideli) pokyčiai – turbūt nedrįs ginčytis niekas. Viena teorija gena kitą, reformos įgyvendinamos nespėjus nė mirktelt, mokytojų ir tėvų bendruomenės dažnai atsiduria priešpriešoje, o vaikai vis dar lieka „dar viena plyta sienoje“, Pink Floyd'ų apdainuota prieš 40-metį. Mintimis apie tai, kokio šiandien pokyčio labiausiai reikia šioje subtilioje sistemoje, dalinasi Mindaugas Vidugiris, festivalio „Masters of Calm“ organizatorius, patirtinių mokymų ekspertas, „Whatansu“ stovyklų „tėtis“.
Kada kilo poreikis kalbėti apie mikroklimatą?
Aiškesnė ir priimtinesnė sąvoka šiandien – mikroklimato formavimas, ne komandos formavimas, kuris vis dar stipriai siejamas su verslumu. Šis atradimas įvyko dar prieš stovyklas, kai Mindaugui teko bendrauti su drąsiais, laisvais jaunais žmonėmis mokinių parlamento veikloje. Vienas jų kartą pasakė: „žinai, Mindaugai, aš labai pavargau… su vaikais viskas yra gerai“.
Kuo giliau kapstyta, tuo aiškiau paaiškėjo: netradicinėse, kūrybiškose veiklose požiūrį pakeitę vaikai galiausiai grįžta į įprastą aplinką – ir ten jiems „nurauna stogus“. Pirmiausia namuose, paskui mokykloje, kur mokytojams paprasčiau mokyti „patogius“ mokinius, nes akademinės žinios vis dar iškeliamos aukščiau visko kito.
Pirminis pokytis turi prasidėti mokykloje – tik tada galėsime padėti savo vaikams.
Realus, patikrintas pavyzdys – paties „Whatansu“ komanda: pirmiausia sukurtas sveikas mikroklimatas savo darbe, tada suburta virš 100 žmonių festivalio „Masters of Calm“ savanorių komanda, kuri kasmet grįžta. Emocinis intelektas ir tarpasmeniniai santykiai – kryptys, kuriomis kuriamas mikroklimatas, ir visa tai vyksta per patirtinį ugdymą.
Kas pirmiausia turėtų gauti tokį įrankį?
Kol mokytojai patys nepatyrė, kas yra mikroklimato kūrimas, jie negali to mokyti vaikų. Todėl pirmiausia reikia dirbti su mokytojais – lygiagrečiai dirbti su tėvais nėra prasmės, jei jie dar nepasiruošę. Tai tas pats, kas mokyti vairuoti niekada nevairavus.
Esminis klausimas – kaip mokytojai, kartu su visa mokyklos bendruomene, gali sukurti mikroklimatą, kuriame jie patys kasdien gerai jaustųsi, jaustųsi komanda. Asmeninis pavyzdys – geriausias būdas ko nors išmokyti.
Kodėl viskas – mokytojo rankose
Kai mokykloje neegzistuoja sveikas mikroklimatas, visi nusisuka nuo mokytojo, palikdami jį vieną. Bendruomenėje, kur mikroklimatas sveikas, kolegos palaiko vienas kitą be išlygų. Nuo Nepriklausomybės atgavimo poreikis kurti mikroklimatą mokyklose nunyko – iš kolektyvizacijos perėjome į individualizmą, „išimdami“ mokytoją iš bendruomenės.
Mikroklimatas mokykloje turi apimti visus lygius: tėvai–mokytojai, tėvai tarpusavyje, mokytojai–vaikai, vaikai tarpusavyje. Bet kaip ugdyti emocinį intelektą, jei tam pačiam mokytojui neskiriama laiko ir resursų?
Atvirumas atsiperka
Mokytojas ir mokykla – atspirties taškas, kur vaikas turėtų išmokti, kad atvirumas atsiperka. Kur atvirumas, ten nebelieka melo, baimės, manipuliacijų, patyčių. Bandymas suprasti vienas kitą – viena svarbiausių sąlygų kuriant tarpasmeninį santykį, ir to išmokstama per patyrimą.
Nuo ko pradėti pokytį
Pirmasis žingsnis – duoti mokytojams „pačiupinėti“, koks yra švaraus, sveiko mikroklimato jausmas. Sekantis – atvirai paklausti, ar visa mokyklos bendruomenė nori tokį mikroklimatą kurti drauge. Mokytojų kvalifikacijos kėlimo lygmenyje turėtų atsirasti eilutė apie mikroklimato kūrimą, įgyvendinama bent kartą metuose – taip, kaip verslas pasaulyje jau seniai daro.
Sukūrus sveiką mikroklimatą mokytojų bendruomenėje, vaikų to mokyti atskirai nebereikia – jie tą pajautimą natūraliai perima iš aplinkos.
Ką pakeistų mikroklimatas be patyčių prevencijos
Visų pirma – pažangumą: vaikas norėtų eiti į mokyklą, kur jaučiasi saugus, nes žino, kad niekas iš jo nesityčios. Antra – bendravimą: jausmą, kad gali rinktis, su kuo ir kaip nori bendrauti. Trečia – klasės bendrumo jausmą. O visa tai – per patyrimą, kuris pirmiausia moko reflektuoti: suprasti, kas su tavimi vyksta tuo momentu, ir kitą kartą panašioje situacijoje elgtis kitaip.
Reflektyvaus gebėjimo gyventi mums visiems labai labai trūksta.
„Whatansu“ stovyklose tėvai, atvažiavę pasižiūrėti, kaip sekasi jų vaikams, patys pajunta aplinką už komforto zonos ribų – ir dažnai sako: „aš pamiršau galvoti iš vaiko perspektyvos!“. Tokiam patyrimui klasėje deja dažniausiai priešinasi patys mokytojai, nes jų niekas to nemokė.
Jei galėtum padrąsinti mokytoją
„Esi nuostabus,“ tarčiau jam. „Tik pamiršai save, pamiršai, jog visų pirma esi… Žmogus. Kad ir tu turi jausmus, pojūčius, problemas, skaudulius.“ Turėtume klausti ne „kodėl šitas mokytojas taip jaučiasi?“, o „kodėl šitas ŽMOGUS šitaip jaučiasi?“.
