Ką esminio pamiršome šiuolaikinėje švietimo sistemoje?

Kad šiandieninėje Švietimo sistemoje reikalingi (dideli) pokyčiai – turbūt nedrįs ginčytis niekas. Viena teorija gena kitą, reformos įgyvendinamos nespėjus nė mirktelt, mokytojų ir tėvų bendruomenės dažnai atsiduria priešpriešoje, o vaikai vis dar lieka“ dar viena plyta sienoje“, Pink Floyd‘ų apdainuota prieš 40-metį. Mintimis apie tai, kokio šiandien pokyčio labiausiai reikia šioje subtilioje sistemoje, dalinasi Mindaugas Vidugiris, festivalio „Masters of Calm“ organizatorius, patirtinių mokymų ekspertas, „Whatansu“ stovyklų „tėtis“.

Mindaugai, kada kilo poreikis garsiai kalbėti, imtis mokyti komandos formavimo įgūdžių?

Na, turbūt pradėkim nuo to, kad aiškesnė ir priimtinesnė sąvoka šiandien – mikroklimato formavimas. Nes komandos formavimas vis dar stipriai siejamas su verslumu. O šio atradimo apie mikroklimato svarbą pradžia įvyko seniai, kai dar neorganizavom stovyklų ir kitų šiuo metu mūsų vykdomų veiklų. Tuomet man teko daug bendrauti su drąsiais, laisvais jaunais žmonėmis, kurie aktyviai dalyvavo švietimo sistemos veikloje, organizavo mokinių parlamento veiklą. Ir vienas jų kartą man tarė: “žinai, Mindaugai, aš labai pavargau….su vaikais viskas yra gerai“. Aš negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu, tačiau kuo giliau ėmėm kapstyti, tuo aiškiau supratom, kodėl taip išties yra: įvairiose netradicinėse, kūrybiškose veiklose požiūrį, elgseną pakeitę vaikai galop vis tiek turi grįžti į įprastą savo aplinką. Ir ten jiems „nurauna stogus“. Pirmiausia – namuose, nes tėvai gyvena kaip gyvenę, vaiką įpratę matyti kokį iki šiol matę ir staiga, po savaitės, jis grįžta kitoks! Spėkit, ar jie toliau kreips jį ta linkme, kuria jis pasikeitė, ar grąžins į įprastas vėžes, kur jis jiems toks buvo įprastas, patogus? Lygiagrečiai situacija kartojasi ir mokykloje… Mokytojams daug paprasčiau mokyti „patogius“ mokinius. Nes ne paslaptis – akademinės žinios vis dar iškeliamos aukščiau visų kitų. Todėl šiandien esminis mūsų veiklų tikslas ir yra jie – vyresnių klasių mokiniai, kurie išgyvena sunkią paauglystę, meilę, neapykantą, sudėtingą santykį su tėvais, mokytojais. Tačiau dabar kaip niekad aiškiai suvokiam, jog pirminis pokytis turi prasidėti mokykloje – tik tada mes negalėsim padėti savo vaikams. Nes kai mokykla, mokyklos bendruomenė, suvoks, kaip veikia mikroklimato kūrimo principai, pajus, kaip tai svarbu ir naudinga visiems (ir mokytojams ir mokiniams), nori nenori į tai įsitrauks ir tėvai.

Realus, patikrintas pavyzdys, kaip tai veikia – mūsų komanda. Visų pirma mes sukūrėm sveiką mikroklimatą savo darbe, antrasis žingsnis ir iššūkis buvo suburti didelę (virš 100 žmonių) festivalio „Masters of Calm“ savanorių komandą. Ar mums pavyko? Na, jie visi nori ir žada grįžti čia kitąmet. Štai jums ir atsakymas. Ir ne, užbėgsiu už akių svarstymams, – tai nėra vien studentai ar moksleiviai, tai suaugę, dirbantys, šeimas sukūrę – t.y. daug įsipareigojimų turintys žmonės.
Emocinis intelektas ir tarpasmeniniai santykiai – tai kryptys, kuriomis vadovaudamiesi mes savo mokymuose ir kuriame mikroklimatą. Ir visa tai vyksta vien per patirtinį ugdymą. Tai mūsų išskirtinumas ir stiprioji pusė. Nes apie teoriją, metodą, jų pritaikymą galima šnekėti tik po išgyvento patyrimo ir niekaip kitaip. Išsigūglint, kas yra tarpasmeniniai santykiai mokam visi, tačiau imkit, atsisėskit su savo kolega akis į akį ir pasikalbėkit atvirai, iš širdies…Ir kaip?

Ar matai bet menkutį pokytį mokyklose šiandien ta linkme?

Prisipažinsiu, man be galo džiugu, kad emocinio intelekto lavinimas mokyklose tampa ugdymo proceso dalimi. Tai reiškia, kad mes jau imam suprasti, jog to reikia. Deja, vis dar gerai nežinom, kaip tą padaryti. Neturim patikrintų, priimtinų įrankių. Bet… didžiulis žingsnis – jau padarytas.
Viena mano svajonių – vienerius metus kuruoti 10 mokyklų ir dirbti su jomis per patirtinį ugdymą. Bei greta padaryti visus mokslinius tyrimus, fiksuojančius, kaip keitėsi mokyklos bendruomenė, jos mikroklimatas, kas vyko su patyčiomis ir pan. Patikėkit, pokytis būtų didžiulis!

Kas pirmiausia turėtų gauti tokį įrankį? Mokytojai? O gal lygiagrečiai – tėvai? Kad galutinis taškas, t.y. vaikas, kuris mums šiuo atveju rūpi labiausiai, gautų galimybę augti ir tobulėti tokioj saugioj terpėj?

Kol mokytojai nėra paragavę, kas yra mikroklimato kūrimas, jie vaikų negali to mokyti. Tad manau, kad pirmiausia reikia dirbti su jais, kad jie turėtų sampratą, patyrimą. Lygiagrečiai dirbti su kitais nėra prasmės. Jie nepasiruošę. Tarkim aš, kaip tėvas, ateinu to mokytis ir matau, kad mokytojas nesupranta, apie ką šneka. Suabejosiu jo kompetencija, ar ne tiesa? Čia tas pats kaip teoriškai pasiskaityti, kaip vairuoti automobilį ir sėsti prie vairo. Ar dar geriau – mokyti to kitus „aš niekad nevairavau, bet atsisėsiu šalia ir paaiškinsiu tau, kaip tai daryti“.

Tad esminis klausimas, man rodos, šiandien yra – kaip mes, mokytojai, kartu su visa mokyklos bendruomene, galime sukurti tokį mikroklimatą, kur visų pirma  mes patys kasdien gerai jaustumėmės, jaustumėmės komanda. Ir tuomet visą tą išjautimą perduot vaikams. Jei tiksliau, jiems tuomet nieko perdavinėti tiesiog… nebereikia, jie tą jau mato. Visi puikiai žinome, kad asmeninis pavyzdys – geriausias būdas ko nors išmokyti. Tiesa?

 

Kodėl tu tiki, kad viskas – mokytojo rankose?

Diskutuokim pavyzdžiais: ką šiandien gali padaryti bet kuris tėvas, supykęs dėl mokytojo elgesio su jo vaiku? Ateiti į mokyklą ir visa tai pasakyti jam į akis? Suburti dar kelis tokius pat nepatenkintus tėvus ir „šturmuoti“ mokyklos administraciją? Galiausiai… atstatydinti mokytoją?  

Kas atsitinka konkrečioje situacijoje, jei mokykloje neegzistuoja sveikas mikroklimatas? Ogi visi nusisuka nuo mokytojo, palikdami jį srėbti „savo košės“. Toks šiandien yra susiskaldymas! Aš daug bendrauju su mokytojais, žinau. Bendruomenėje, kur mikroklimatas sveikas, kuri kasdien veikia lyg vienas kumštis, komandos nariai visų pirma palaiko vienas kitą. Be išlygų.

Deja, bet tenka pripažint, kad nuo Nepriklausomybės atgavimo poreikis kurti mikroklimatą mokyklose nunyko, užleisdamas vietą kitokiems švietimo sistemos bandymams, gerosios patirties perėmimui, o bet tačiau… Dabar mes iš kolektyvizacijos perėjom į individualizmą – tai faktas. O tai reiškia, kad mes „išimam“ mokytoją iš visos mokyklos bendruomenės, kaip atskirą individą. Aš noriu paklausti – kodėl emocinio intelekto lavinimas yra įtrauktas į ugdymo programą, tačiau jis neskiriamas mokytojui?

O atsakant į tavo klausimą,-  be abejo, mikroklimatas mokykloje turi apimti visus lygius: tėvai – mokytojai, tėvai tarpusavyje, mokytojai – vaikai, vaikai tarpusavyje. Tačiau kaip tu gali ugdyti emocinį intelektą, jei tau pačiam nėra skirta laiko ir resursų jam ugdyti?  Todėl mokytojas, mano galva, užima ypatingai svarbų vaidmenį šioje daugialypėje grandyje. Ir emocinio intelekto realizacija vyksta per mikroklimato formavimą ir mokymąsi, kaip tai yra daroma savo aplinkoj. Ne mokantis to, kaip metodo, o mokantis savo kasdienėj aplinkoj realiai tai kurti.

O kaip atvirumo klausimas? Juk tam reikia drąsos. Pirmiausia – prieš save, o tada – ir prieš kitus. Tai mūsų tautai – ne itin būdingas bruožas…

Bet jei tu esi mokytojas, tuomet, manau, viena iš pagrindinių tavo, kaip asmenybės, vertybių turėtų būti atvirumas. Kaip tu suprasi, kas su vaiku vyksta, jei pats esi uždaras ir nemoki nei reikšti, nei paaiškinti savo jausmų ir negyveni toj terpėj, kur atvirumas propaguojamas? Mokytojas ir mokykla – atspirties taškas, kur vaikas turėtų išmokti, kad atvirumas – atsiperka. Nes kur atvirumas, ten nebelieka melo, baimės, manipuliacijų, patyčių. Pavyzdžiui: ateini pas mane ir sakai „tu man nepatinki dėl to ir to ir ano.“ Ir jeigu man atvirai, ne už akių, žmogus pasako, aš nepuolu atgal, aš išklausau ir tuomet jau pagalvoju, ar tai tiesa, ar tai apie mane, ar tai – tikrai mano, ne jo. Aš save įsivertinu. Bandymas suprasti vienas kitą – vienareikšmiškai viena svarbiausių sąlygų kuriant tarpasmeninį santykį. Ir to išmokstama gan lengvai. Per patyrimą.

Ar tu matai kažkokias aiškias formas, gaires, nuo ko pradėti šį mikroklimato kūrimo pokytį?

Mikroklimatas sukuria atsakomybės, bendrumo jausmą. Jausmą, kad visi esam apie tą patį ir norim to paties. Tad pirmasis žingsnis – duoti mokytojams „pačiupinėti“, koks tas jausmas – švaraus, sveiko mikroklimato. Kaip galima jaustis tame. Kaip gera (nebijoti) būti savimi! Sekantis žingsnis – atvirai ir garsiai užduotas klausimas “ar visa mūsų mokyklos bendruomenė nori tai daryti? Kurti tokį mikroklimatą drauge?“ Nes kol mokytojai bus susvetimėję, jie neturės galimybės pažinti vienas kitą, sužinoti apie vienas kito asmeninius poreikius. Primityvus pavyzdys: gal, tarkim, šiandien yra taip, kad mano kolegai mirtinai reikia šaldytuvo, o jis net neturi su kuo apie tai pasikalbėti? Ir, patikėkit, tik išsprendus „šaldytuvo klausimą“, mes galime kalbėti apie kažkokį pokytį, mokymus ir drauge judėti toliau. Kai mokykloje atsiranda kritinė masė, paragavusi, kas yra sveikas mikroklimatas, tuomet tas žinias galima plėsti, taikyti kuriant sveiką, atvirą bendruomenę. Manau, kad mokytojų kvalifikacijos kėlimo lygmeny privalo atsirasti eilutė apie mikroklimato kūrimą ir tai turi būti įgyvendinama bent kartą metuose. Verslas visame pasaulyje šiandien tokiems mokymams skiria ypatingai daug dėmesio ir lėšų. Puikiai suvokdamas, kad jei nėra saugumo ir pasitikėjimo komandoje, rezultatai niekuomet nebus aukšti. O kas smagiausia šioj vietoj, – sukūrus sveiką mikroklimatą mokytojų bendruomenėj, vaikų to mokyti jau…nebereikia, jie tas „žinias“, pajautimą natūraliai perima. Nes kitaip negali būti – tavo aplinka jau tarsi ima „reikalauti“ tam tikrų elgesio normų, diktuoja jas ir „nebeleidžia“ elgtis nederamai. Mokytojai žino visus mokymo metodus, šiandien jie – labai kvalifikuoti. Tačiau jiems trūksta pasitikėjimo, savistabos, suvokimo, kad esu ne tik mokytojas, visų pirma aš esu Žmogus. Trūksta gebėjimo atsitraukti ir pailsėti, pabūti su savimi. Ugdymo programoje nėra tam „eilutės“. Poreikis jai tiesiog privalo ateiti iš mokyklų, iš sąmoningų tėvų. Pavyzdys – mokyklos, kuriose stipriai dirbama mikroklimato kūrimo klausimu, kuriama stipri bendruomenė. Norinčių pakliūti į tokias – eilės. Ir galutiniam etape laimingi visi: administracija dėl reitingų, mokytojas – dėl pagarbos jam, tėvai – dėl vaikų rezultatų ir vaikai – dėl sveikos emocinės atmosferos mokykloje…

 

Ar tai išspręstų ir mokytojų trūkumo problemą?  

Yra toks posakis „prieš ateidamas dirbti į naują darbovietę ateik čia, apsidairyk, pažvelk į kolegas, kokie jie, kuo gyvena, nes ir tu pats netrukus toks būsi“. Retorinis klausimas jums: ar mokytojas, atėjęs dirbti į mokyklą, kur mikroklimatas leidžia jam jaustis gerai būnant savimi norės iš čia išeiti? Aš tikiu, kad ne alga „pirmuoju smuiku“ sprendžiant šią problemą griežia…

Ir vis tik, ar tėvai gali daryti įtaką, keisti švietimo sistemą?

Pameni tokį kadais egzistavusį Tėvų forumą? Ar jie neturėjo įtakos sprendimams? Tik jie pavargo, išsisėmė, jų vaikai užaugo. Norėčiau, kad šiandien mokykloje, visuomenėje mokytojo svarba ir galia būtų pakankamai didelė, kad jis jaustų svarų indėlį, savo darbo prasmę.

O kokias dar sferas mokykloje pakeistų mikroklimato sukūrimas, be jau minėtų ir šiandien itin aktualių patyčių?

Visų pirma – pažangumą. Vaikas norėtų eiti į mokyklą, kasdien būti aplinkoje, kur jam saugu. Saugu ne todėl, kad drausmę prižiūri 5 mokytojai ir 2 policininkai, o todėl, kad vaikas žino, jog niekas iš jo nesityčios.

Antra – bendravimas. Jausmas, kad pats gali rinktis su kuo ir kaip jis nori bendrauti.

Trečia – klasės bendrumo jausmas – apsijungimas įvairiausiom formom. Tai taip smagu.

O visa tai darant per patyrimą! Patirtiniai mokymai pirmiausia išmoko žmones reflektuoti, t.y. suprasti, kas su jais vyksta tuo momentu. Atpažinti, išjausti ir papasakoti. Kad sekantį kartą, atsidūrus panašioje situacijoje, aš jau žinočiau, kad turiu patirties ir galiu elgtis kitaip. Reflektyvaus gebėjimo gyvent mums visiems labai labai trūksta…

 

Papasakok daugiau apie gerus pavyzdžius, kurie įkvepia tave patį judėti pirmyn ir toliau daryti tai, ką darai.

Man teko „pačiupinėti“ vieną lietuvišką mokyklą, kurioje labai stipriai investuojama į bendruomenės ir mikroklimato kūrimą. Didžiausią įspūdį paliko dešimtokų klasė, kurie su mokytoja reflektavo po mano paskaitos. Tą akimirką suvokiau, kad aš neturiu ten ką veikti, kad neturiu ko jų mokyti… Jie matuoja savo būtį savaitės atstumu: ką išgyveno, kas jų gyvenime vyksta, su kuo jie susiduria, kas jiems svarbu. Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad dešimtokai taip geba. Užburiantis sąmoningos egzistencijos pavyzdys. Ir milžiniškas, įkvepiantis visos bendruomenės įdirbis… Tokioj mokykloj tėvai žino visa, kas vyksta – nuo biudžeto iki smagių ir skaudžių aktualijų. Čia dirba mokytojai, kurie suvokia, jog turi išmokyti vaikus ne tik mokomųjų dalykų, bet ir tarpasmeninių santykių…

Dar vienas pavyzdys – mūsų „Whatansu“ stovyklų patirtys: klausimas „kaip mano vaikui sekasi?“ – įprastas tėvų klausimas mokytojui. Kai tėvai atvažiuoja į mūsų stovyklas ir užduoda tokį pat klausimą mums, organizatoriams, stovyklos vadovams, mes godopokinam, organizuojam patyrimą, leidžiam jiems patiems pačiupinėti tą aplinką už komforto zonos ribų, kur jų vaikai leido laiką. Ir tuomet klausiam: „ar suvokiat – jūs čia tik pusvalandį, valandą, o jie – tris paras, ar net savaitę taip gyveno. Ar aiškiau, per ką jie praėjo?“ Tėvams atsiveria akys: „aš pamiršau galvoti iš vaiko perspektyvos!“. Ir paskui tėvai su didžiuliu entuziazmu bando tą patyrimą įnešt į savo namus, savo vaiko klasę, nes tokiais atradimais, natūralu, norisi dalintis. Deja,  šiems patyrimams klasėje daugiausia priešinasi… mokytojai. Nes jų niekas nemokė, nes jie nežino kaip, nes patys nepatyrę, koks tai jausmas. O vaikai išvykdami iš stovyklų mūsų klausia „kaip man reikės toliau gyventi? Grįžus ten, kur niekas apie tai nekalba ir niekam tai nėra svarbu?“ Lygiai tas pats vyksta su pas mus, į stovyklas, atvykstančiais mokytojais. Jie sako: „mums liepta parsivežti metodus ir perduoti gerą patirtį. Aš nežinau kaip tai padaryti?“ Be abejo! Nes tai reikia PATIRTI. Tai ne teorija ant popieriaus, tai – realus pojūtis ir pokytis! Tuomet mokytojai grįžta ir bando kviesti kitąsyk prisijungti daugiau kolegų.

 

 

O ką atsakytum tiems skeptikams, kurie sako „mes juk nežinom, kokios bus profesijos po 10 metų. Ar tikrai jiems dar reikės mokėti būti komandos dalimi?“ 

Tuomet aš jų paklausčiau “O kaip su santuoka? Nejau tikrai manot, kad žmonės tuoksis per atstumą, pasikeis Facebook‘e statusą ir tai jau bus laikoma santuoka? Žiūrint į vienas kito nuotraukas soc. tinkluose?“ Naivu tikėti, kad taip bus! Tikras, žmogiškas ryšys bus reikalingas visuomet. O šeimoje – ypatingai. Čia jau šnekam ne apie profesiją. Bet juk profesijai rinktis ateina laikas kai žmogus supranta, kur jis yra, supranta, kad jam saugu kalbėti apie iškilusias problemas, kai jis gali būti atviras. Tai vyksta šeimoje, bendruomenėje. O jei žmogus nemoka reflektuoti, nemoka kurti santykio su kitais…sunkiai suvokčiau tokią žmonijos ateitį apskritai.

Jei galėtum šiandien padrąsinti mokytoją pokyčiui…

„Esi nuostabus,“ tarčiau jam. „Tik pamiršai save, pamiršai, jog visų pirma esi… Žmogus. Kad ir tu turi jausmus, pojūčius, problemas, skaudulius“ pridurčiau.

Mes šiandien turėtumėm pakeisti savo požiūrį į mokytoją ne užduodant klausimą „Kodėl šitas mokytojas taip jaučiasi?, o „Kodėl šitas ŽMOGUS šitaip jaučiasi?“. Aš matau, kad šiandien mokytojai yra palikti likimo valiai. Nes mes nukreipiam visą dėmesį į vaikus, kas, žinoma, yra be galo svarbu, bet… pamirštam mokytoją. Ar tikrai daug vaikai gali išmokti iš pervargusių, nusivylusių mokytojų? Labai norėčiau, kad mokytojai turėtų galimybę kokybiškai ilsėtis, kad jie kasdien jaustųsi saugūs atėję į darbą. Ir dar labai norėčiau, kad mokytojai turėtų galimybę ir rinktųsi išlikti tokie žingeidūs, kaip mokiniai. Kad kas rytą tik nubudę pagalvotų „Šiandien vėl į mokyklą, kaip nerealiai!”. Kad kasdien jaustųsi saugūs būti savimi ir nesijaudintų, kaip kad šiandien įprasta “Kas bus, jei aš tą vaiką apkabinsiu?” ir pan. 

Mokytojai gyvena didžiulėje baimėje ir įtampoje daryti tai, kas jiems atrodo teisingiausia. Tik įsivaizduokim tokią mokyklą, kur mokytojas ateina į darbą žinodamas savo stipriąsias puses, pasitikėdamas savo jėgomis, žiniomis, taikomais mokymo metodais. Žinodamas, kad niekas pas jį neateis, nečiups už rankos ir nedraus jam to daryti. Žinodamas, kad juo pasitiki ir tiki administracija, tėvai ir mokiniai. Aš matau tokių pavyzdžių, tokių drąsių mokytojų, kuriuos dažnai už akių vadina “bepročiais”. Bet jų tai nejaudina. Jie geraja prasme yra “nurauti”, eina, daro savaip ir sako “nepatinka – meskit mane lauk!”. Čia prisiminkim ne tokį seną įvykį viešoj erdvėj, kai gerą, stiprų mokytoją bandė išmest, bet visa bendruomenė op! ir stojo mūru! Vienetai tokių… O turėtų būti 90 proc. Ir noriu tikėti, kad širdyje – yra. Tokių, kurie turi savo bendravimo ir mokymo stilių, savo būdą dirbti, paremtą ne kitų pripaišytom, bet savo paties vertybėm. Mes visų šių mokytojų (ir jų mokinių) nepaprastai laukiam Auksinėj girioj. Nes kaip mėgstam sakyti; „Aš noriu, kad tau pasisektų!”